Ar tikrai kiekvienas esame savo likimo kalvis, kaip byloja liaudies išmintis? Ar teisingai šį posakį aiškinamės? Nejaugi viskas tik mūsų rankose? Tad kodėl šimtmečius gyvuojančia malda prašoma Dievo padėti atskirti pakeičiamus dalykus nuo nepakeičiamų?
Jeigu ne viskas priklauso nuo mūsų, tai gal dėl savo nesėkmių, žioplumo, tingumo, apsileidimo galime kaltinti aplinkinius? Gal visai negėda reikalauti, kad kiti mumis pasirūpintų, duotų, suteiktų lengvatų?
Aukso vidurys - tai, ko turėtume siekti.
Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.