Atrankose į darbo vietą suokiame lyg lakštingalos: mokame tą, žinome aną, o ko nemokame ar nežinome vienas du galime išmokti. Užsienio kalbomis kalbame laisvai ir visomis, kokių reikia. Esame kūrybingi, aktyvūs, bendradarbiaujantys...
Pirmuosiuose pasimatymuose nesibodime savęs pateikti kaip ištikimus, mylinčius, dorus asmenis. Žadame kalnus dėl antrosios pusės nuversti, verkaujame, kad iki šiol mūsų kelyje pasitaikė tik žiaurios, išnaudotojiškos, mūsų nesupratusios būtybės.
Kodėl nesusimąstome, kad tikroji tiesa apie mus visai netruks paaiškėti? Kaip kiti žvelgs į mus, kai patirs, jog melavome save pristatydami? Juk pagrindinis dalykas, pamačius vienam kitą, yra klausimas: „Ar galiu tuo žmogumi pasitikėti?“
Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.