Kai tenka stoti akistaton su gąsdinančiais dalykais, psichika lyg rūpestinga mama atitveria saugančia gynybine siena. Išvengiame tikrovės keliamo siaubo ir pabėgame nuo savojo silpnumo, neadekvatumo, nesaugumo.
Deja, saugumas taip užliūliuoja, jog už jį teikiančių mūrų įsikuriame ilgam. Slepiamės nuo kritikos, nuo būtinybės priimti sprendimus ir juos lydinčią atsakomybę, bėgame nuo iššūkių, nuo naujų patirčių, naujos informacijos ir... atrodome keisti, neadekvatūs, pikti, riboti, užsispyrę. Nuolat gindamiesi vis labiau tolstame nuo žmonių, kol liekame vienatvėje išdidžiai žvelgti į pro šalį bėgantį gyvenimą nuo saugančios tvirtovės kuorų.
Kokiais būdais psichika saugo? Kada psichikos gynybos yra perteklinės ir žalingos? Ar įmanoma išmokti drąsiau reaguoti į gyvenimą?
Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.