Visi norime pripažinimo ir besąlyginio priėmimo. Kartais troškimas toks karštas, jog imame ignoruoti bet kokį raginimą pasikeisti. Tiesiog užsispyrę laikomės savo! O kam nepatinka, tegul patys keičiasi!
Griūna šeima, sutuoktinis prašo pakeisti elgesį. Nieko nedarome. Nusisuko visi draugai, žmogus liko vienas: „jei manęs tokio nereikia, tai ir man jų nereikia“. Darbdavys neapsikentęs, kad nereaguojate į pastabas, atleidžia iš darbo: „niekas nesupranta mano asmenybės!”. Panašių situacijų begalė.
Kodėl žmonės sustoja savo asmenybės raidoje? Kodėl užsispyrę kabinasi už pasenusių elgesio modelių, net jei tai veda į pražūtį?
Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.