Savišvietos knygos teigia, kad branda – tai gebėjimais tikrovę priimti sąmoningai. Vis labiau plečiame savo atsakomybės ribas, racionaliai viską planuodami ir pasverdami, nepalikdami gyvenime vietos jokiam stebuklui. Gyvenimas tampa niūrus, jame nebelieka vietos nuostabai ir džiaugsmui. Tvirtai įaugame kojomis į žemę ir nebepakeliame akių į dangų. Kada paskutinį kartą stebėjote debesis, įžvelgdami įmantrias figūras? Ar suaugusiam žmogui reikia pasakų? Ko netenkame atsisakydami pasakų metaforų? Ar suaugusio žmogaus gyvenime yra vietos stebuklui?