Didžiuojamės savo idealais. Smerkiame jų neturinčius ar juos išduodančius. Daugelis savo idealus stoja ginti, kai į juos kėsinamasi. Tačiau neretai nutinka, kad tai, kas atrodė šventa, saugotina, brangintina, praranda vertę? Nusiviliame laisve, tėvyne, bendrumu.
Ar tikrai šios nevilties šaknys slypi nepakankamame gerbūvyje? Ar ekonominiai nesklandumai ir įprasti būties sunkumai gali sunaikinti žmogaus entuziazmą, tikėjimą, idealus? Ar per menkas uždarbis gali būti cinizmo ir gyvenimo neigimo priežastimi? Gal nesusimąstome, kad didieji gyvenimo dalykai nedovanojami lyg Kalėdų senelio dovanėlės?