Pasakojimas – visų žmogiškųjų susitikimų centrinė ašis. Mes vienas su kitu dalijamės savo gyvenimų istorijomis. Šios istorijos nėra paprasti įvykių ar išgyvenimų atpasakojimai. Tai vaizdai to pasaulio, kurį mes matome, kurio dalimi jaučiamės. Pasakojimas – tai gyvenimo prasmės paieškos. Nėra istorijos – nėra asmens. Mūsų istorijos mus sujungia, nes pasakodami mes atskleidžiame save, savo vidinį pasaulį.
Ar mokame pasakoti savo istoriją? Ar ja sudominame, uždegame klausytojus? O gal be jokios intonacijos tratame ar nerišliai ir sunkiai lemename žodžius, tuo atstumdami klausytoją?
Kodėl svarbu aiškiai, tiksliai ir raiškiai dėstyti savąją istoriją? Kas keičiasi, kuomet išmokstame taip pasakoti?