Pats sau draugas, tėvas ir mokytojas.
Kiekvienam bent kartą teko stebėti kojomis trypiančio, spiegiančio, ant grindų besiraitančio vaiko ir išsigandusių, mėginančių jį nuraminti tėvų veiksmo sceną. „Ožiai užėjo“, – sakome mes ir keliaujame sau, nes su mažamečio emocinėmis audromis susitvarkyti yra tėvų užduotis. O jei perkelsime tai į suaugusiųjų gyvenimą? Klykiantis, besikeikiantis, besispjaudantis, daiktais besisvaidantis keturiasdešimtmetis. Kas jį nuramins? Duos saldainuką, nušluostys ašaras ar nuvalys seilę? Kas atsakingas už mūsų emocinę raišką? Kas turėtų mus nuraminti, suvaldyti, paguosti? Atsakymas akivaizdus. Kaip prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir impulsus? Kaip save paguosti? Nuraminti? Nesitikėti, kad kažkas kitas tai padarys už mus?