Kodėl taip lengvai keiksnojame savo šalies tradicijas, tvarką, ekonominę raidą, santykius, bet sunkiai randame kuo pasidžiaugti? Ar esame nevykėliai, besivelkantys gyvenimui iš paskos, ar einame kartu su pasauliu koja kojon, o kai kada net priekyje?
Kodėl kritikuodami gimtosios šalies „korumpuotus“ medikus emigrantai sveikatos bėdas iš „svetimo rojaus“ veža į Lietuvą? Kaip tokios prastos švietimo sistemos „produktams“ pavyksta įstoti į išgarbintas užsienio aukštąsias mokyklas? Kodėl atsidūrę svečiuose kraštuose stebimės, kad ten internetas lėtas lyg vėžlys? Kodėl išvykėliai ilgisi lietuviškų prekybos centrų prekių gausos? Kodėl neįvertiname, jog mums nereikia taikytis su „tiesa“, kad gimęs be mėlyno kraujo gyslose niekada neperžengsi aristokratų luomo slenksčio?
Kodėl vis dairomės svetur? Ką slepia mūsų nuolatinis bambėjimas ir rūškani veidai? Kaip įveikti tą visuotinio surūgimo tradiciją ir imti vertinti vienintelį, patį geriausią gyvenimą čia, Lietuvoje?