Dažnai žmonės siekia užsibrėžtų ar net primestų tikslų, nepaisydami nieko: nesirenka priemonių, neatsižvelgia į resursus ar į pasekmes sveikatai, santykiams. Kai išpūtus akis lekiama į tikslą, ignoruojant tai, kas vyksta kelyje į jį, dažniausiai pasiektas rezultatas didelio džiaugsmo nesuteikia. Tuomet vėl dairomasi naujo tikslo. Tikslų vaikymasis tampa apsėdimu.
Kuo skiriasi žmonės, besiorientuojantys į tikslą, nuo tų, kuriems labiau svarbus tikslo siekimo procesas? Kurie iš jų produktyvesni ir sėkmingesni?