Kai atsakomybę užgožia aplinkybės.

Atsakomybės jausmo žmonijai visais laikais nebuvo per daug. Pareigingas, žodžio besilaikantis žmogus, neieškantis kaip išsisukti nuo darbų, santykių ar savo klaidų, visada buvo aukštai vertinamas.

Ar teisingai suvokiame savo atsakomybę? Ar nesidangstome nuo jos pareiginėmis instrukcijomis, lyčių lygybe, žmogaus teisėmis ir panašiomis teisingomis sąvokomis? Ar, užuot griebę ir išsprendę problemą, nebadome pirštais į sunkias sąlygas, nepalankias aplinkybes, trukdančius žmones? Ar būdami suaugę nesielgiame kaip maži nerūpestingi vaikai, kurių elgesį valdo tik bausmės baimė? Ar nepuolame „gelbėti“ tų, kuriems amžinai kas nors nutinka, kuriems nuolat viskas negerai, todėl jie negali būti atsakingi?