Kritikuojame mus supančius žmones, gyvenimą gimtojoje šalyje ir net save pačius išsijuosę. Nuo neigiamų vertinimų nėra kur nei pasislėpti, nei atsikvėpti. Jų pilni mūsų pokalbiai, žiniasklaida, negatyvumu užnuodytos mūsų mintys.
Kodėl mes taip kritiškai žvelgiame į supantį pasaulį ir save jame? Kokia negatyvumo nauda ir kur jis pakiša mums koją? Ką sako apie mus toks fragmentiškas matymas? Kaip sugebėti matyti gyvenimą, ne išnarstytą dalimis, o įžvelgti jį kaip visumą?