Bijome paleisti praeitį. Įsikibę laikomės senų pažiūrų, prisiminimų, nutrūkusių santykių, žlugdančių darbo organizacijų.
Gąsčiojamės: „O kas, jei ateityje laukia tik šalta tuštuma ir vienatvė?“ Pykstame, liūdime, kuriame dramas, gyvename fantazijomis, tačiau negalime atsiplėšti nuo praeities ir keliauti naujų tikslų link. Skundžiamės nelaimingumu, nesėkmėmis, sergame depresijomis.
Kaip įveikti praeities klijus – nostalgiją ir baimę? Kur įgyti drąsos žengti į norimą ateitį?