Nesąmoninga meilė gali tapti pernelyg savininkiška. Neretai su tuo susiduria vaikai, nes jų tėvai taip „myli“ savąją atžalą, kad saugo nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo.
Vaikystėje tokia atžala saugoma nuo ligų, vaikšto aptūlota, maitinama tik itin sveiku maistu, guldoma ir migdoma pagal griežtą tvarką. Tokius vaikus moko saugotis visokio plauko dėdžių ir tetų, atsargiai žvelgti į draugus ir draugų šeimas. Su siaubu balse ir veide aiškinama, kaip tie dėdės, tetos ir visokie draugai gali nužudyti, išprievartauti, padaryti narkomanais, išvesti iš doros kelio ar užkrėsti utėlėmis.
Tad kaip gyvena toks meilės išgąsdintas žmogus, tapęs suaugusiu? Kokia tikimybė išsiugdyti sveiką požiūrį į supantį pasaulį ir sukurti sveiką meilės santykį su tėvais?