Stebina, kad tūlas neatpažįsta emocinio smurto. Pasityčioti iš kito silpnybių ar ypatumų, prisegti pravardę, nuolat kritikuoti asmenybę, įsakinėti, moralizuoti, apšaukti kitą žmogų – visa tai laikoma gyvenimo norma. Jaučiamės suglumę arba „teisėtai“ pasipiktinę, kad kitose šalyse tokiam elgesiui tariama „ne“ – pavyzdžiui, daugelis nesupranta norvegų nepakantumo emociniam smurtui vaikų auklėjime.
Kaip pasireiškia emocinis smurtas? Kokias pasekmes jis turi žmogaus asmenybei? Kaip teisingai į jį reaguoti? Kaip netapti emocinio smurto auka?