Ar įsivaizduojame, kaip atrodo elgesys žmogaus, kuris siekia, kad visada būtų jo viršus, o jo žodis – paskutinis? Ir neduokdie, kažkas tokiam elgesiui pasipriešina! Kyla didžiausios emocinės audros: šaukiama, trypiama kojomis, dūžta ar lūžta daiktai, trankomos durys. Sutikite, kad čia ne vaizdelis iš fantastinio filmo, bet dažnas reiškinys iš mūsų realybės.

Kodėl kai kurie suaugę žmonės elgiasi lyg trimečiai, kurie spardydamiesi nukritę ant parduotuvės grindų reikalauja trokštamo saldainio? Ar įmanoma sustabdyti tokią destruktyvią elgseną? Kaip turėtų reaguoti į trypiančius kojomis aplinkiniai?