Kaip atrodo gyvenimas tarp „aš viską galiu“ ir „aš nieko nepajėgiu“, tarp „aš geriausias“ ir „aš nevertas“? Kai kas žengia per gyvenimą įpuldamas į vieną iš šių dviejų kraštutinumų. Žvilgsnis į gyvenimą iš paukščio skrydžio arba iš kirmino pozicijos – jų būties išraiška.
Ar lengva pakelti tokių žmonių buvimą šalia tarpusavio ar darbo santykiuose? Ką jie iš tikrųjų gali? Kaip reaguoti į pernelyg išpūstas ambacijas ar tikrovės neatitinkantį savęs menkinimą?