Bedarbiai, atsisakantys dirbti už kelis „varganus“ tūkstančius, nes jaučiasi esą verti geresnio atlygio ir direktoriaus pareigų. Neseniai aukštosios mokyklos auditorijas palikęs jaunimas jaučiasi ir elgiasi lyg būtų pranašesnis už senokai triūsiančius profesionalus. Vadovai, kurių vadovavimas apsiriboja pasipūtusia laikysena, privilegijomis ir dokumentų puošimu savuoju parašu. „Aš viską galiu! Aš ypatingas! Reikalauju mane apdovanoti!“ – naujas šio gyvenimo laikotarpio reiškinys.
Kaip atrodo gyvenimas tų, kurie įsivaizduoja, jog prieš juos turi atsiverti visos durys? Kaip tokiais neadekvačiais lepūnėliais tampama? Ar įmanoma nuo šios pasipūtėliškos „negalios“ pasveikti?