Protingi, sėkmingi, žavūs žmonės skundžiasi nuovargiu. Jie pavargo nuo neatsakingų kolegų ir artimųjų. Jiems persunku viską vilkti ant savo pečių. Jie daugiau taip gyventi nebegali, bet nežino, kaip gyventi kitaip. Ir nerimauja, kad tie šalia esantys nesusipratėliai ir nevykėliai be jų paramos ir patarimų pražus.
Kaip atsisakyti „gelbėtojo“ vaidmens? Ką daryti, kad pajėgtume ištverti artimųjų daromas klaidas ir leistume jiems iš tų nesėkmių mokytis? Kas verčia „gelbėti“?