Girdžiu, ką noriu girdėti. Tu sakai A, aš girdžiu B. Aš sakau „Myliu“, o tu išgirsti „Nekenčiu“.
Kodėl taip nutinka? Ar klausa kalta, ar kalbančiojo kalbos padargai? O gal mūsų galvose tūno viską, ką išgirstame, iškreipiantis interpretatorius? Jį nuolat penime savo negatyviomis nuostatomis, destruktyviais lūkesčiais ir įvairiausio plauko prietarais.
Kaip pasikeistų gyvenimas, jei girdėtume tik tai, kas mums sakoma? Jei „Myliu“ ir būtų „Myliu“, o „Taip“ ir reikštų „Taip“.