„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: kodėl svajonės turi sparnus. Gyventi be svajonių nyku. Deja, bet kai kurie įmetėję piliečiai svajoti nustoja. Svajones keičia planai, uždaviniai, fantazijos. Taip pamažu gyvenimas praranda lengvumo pojūtį, sielos skrydžio jausmą. Būties lengvumas virsta būties našta. Ar svajonės – jaunystės požymis? Ar galima visą gyvenimą išsaugoti gebėjimą svajoti? O gal svajoja tik kvailiai, nes protingi turi sunkiai arti gyvenimo velėnas? Ir kodėl sakoma, kad svajonės sparnuotos?