Lietuvoje mokosi tik 8,5 proc. 25–64 metų amžiaus gyventojų. Tai yra vienas žemiausių rodiklių visoje Europos Sąjungoje, sakoma Valstybės kontrolės atliktame Mokymosi visą gyvenimą vertinime. Mažiau suaugusių mokosi tik Lenkijoje ir Rumunijoje. Tuo tarpu ES besimokančių visą gyvenimą žmonių vidurkis siekia 10,8 proc. O kaip rodo Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) atliktas sociologinis tyrimas, besimokančiųjų skaičius pradeda mažėti nuo 30 metų. Dar labiau ši kreivė krenta žemyn nuo 50-ies.

50–59 metų amžiaus grupėje, anot STRATA analitikų, mokosi tik 47 proc. respondentų, o nuo 60 iki 69-erių – tik 29 proc. Tarp vyresnių nei 70 metų asmenų besimokančių tėra 13 proc. Net 38 proc. apklaustų susugusiųjų teigė, kad jie nesimoko, nes jiems jau yra „per vėlu mokytis“. Ketvirtadalis nesimokančiųjų nurodo, kad jiems per brangu mokytis vyresniame amžiuje.

Kaip Lietuva atrodo, pagal žmonių, besimokančių iki senatvės rodiklius europiniame kontekste? Ir kodėl tokia kukli dalis besimokančių visą gyvenimą siekia tobulėjimo aukštosiose mokyklose? Pagaliau, kodėl šalies aukštosios mokyklos menkai atliepia norinčiųjų tobulinti tiek profesinius, tiek kitus įgūdžius poreikį, o ir nėra linkusios investuoti į jau turinčių aukštojo mokslo diplomą asmenų persikvalifikavimą? Ir, ar šią spragą užpildys netrukus startuosianti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pristatyta skaitmeninė suaugusiųjų švietimo platforma?

Diskutuoja: Laima Galkutė, darnaus vystymosi švietimo ekspertė, Nora Skaburskienė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Studijų direkcijos vadovė ir Šarūnas Šalkauskas, Studijų kokybės vertinimo centro Kvalifikacijų vertinimo skyriaus patarėjas.

Ved. Jonė Kučinskaitė