„Bendrojo ugdymo sektoriaus valdysenos veiksmingumas per 1990–2020 m. laikotarpį geriausiu atveju vertintinas kaip vidutiniškas", - teigiama šią savaitę Nacionalinės švietimo agentūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos užsakymu atliktoje Bendrojo ugdymo sistemos kaitos ir ryšio su tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų rezultatais analizėje. Dar daugiau, kaip apibendrina fundamentalią trijų dešimtmečių švietimo raidos analizę atlikę mokslininkai, pradedant 2012 m. ir baigiant 2020 m. (t. y. per dvi paskutines elektoralines kadencijas) švietimo sektorius patyrė gilią valdymo krizę.

Mokslininkai akcentuoja: „bemaž visos šalies bendrojo ugdymo reformavimo ir kaitos iniciatyvos 1990–2020 m. buvo vykdomos pagal reformų „iš viršaus“ modelį... Vykdytojai, pradedant vietos švietimo padaliniu, mokyklos direktoriumi, baigiant mokytoju, jaučiasi nugalinti, nesvarbūs, negalintys nieko pakeisti, profesiškai perdegę. Demokratiškumo stoka, anot tyrėjų, švietimo reformavimo ir kaitos procesuose dėsningai iššaukia kitą negerovę. Tai – kokybės stokojanti, skubota, chaotiška teisėkūra, neretai sugeneruojanti tik paviršinius, imitacinius pokyčius švietime. Atskirais atvejais apskritai tenka kalbėti apie mažai prasmingus ar netgi destruktyvius sprendimus švietime.

Analitikai pastebi: „Paradoksalu, bet kai kurie teisės aktai per tą laiką evoliucionavo ne tobulėjimo, bet suprastėjimo kryptimi... Lietuvos mokykla ir jos valdymas kenčia nuo perteklinės biurokratijos, pasireiškia perdėta kontrolė, taip pat pasitikėjimo mokykla, jos vadovybe ir mokytoju stoka.

Kodėl taip atsitiko? Ar vis dėlto buvo per 30 metų šviesos švietime? Ir ką reikėtų keisti? Pokalbis su tyrimo mokslinės grupės vadovu prof. dr. Gediminu Merkiu.

Ved. Jonė Kučinskaitė