„Oi, esu per storas ar stora“, „mano pilvas atsikišęs“, „vyrams patinka tik ilgakojės, o mano kojos per trumpos”, – taip ir visaip kitaip kritikuojame savo kūną. Nuo mūsų neatsilieka sveikos gyvensenos ar sveikatos specialistai. Gydytojai su priekaištu veiduose įsakmiai liepia „numesti 5 kilogramus”, „mažiau valgyti”, „pabadauti” ir pan.
Kodėl mums neįtinka mūsų kūnas, anot airių kunigo, filosofo ir poeto John’o O’Donohue, vieninteliai sielos namai?
Kodėl beviltiškai stengiamės kontroliuoti ir keisti tai, kas nuo mūsų neretai nepriklauso?
O gal nemylimas kūnas tėra tik nelaimingo gyvenimo ženklas?

Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė