„Knyga, skirta ateistams, bet gausiai skaitoma tikinčiųjų“, - taip apibūdinama danų filosofo ir teologo, vieno egzistencializmo filosofijos pirmtakų Søreno Kierkegaardo knyga „Baimė ir drebėjimas“. Knyga, parašyta XIX a. viduryje ir išversta į begalę skirtingų kalbų, jau beveik 200 metų tebėra skaitoma, pasirodo vis nauji jos leidimai. Net ir Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo pasirodė jau trečiasis jos leidimas. Pats Kierkegaardas yra pasakęs, kad vien jo „Baimės ir drebėjimo“ pakaks, kad pasaulis niekada nepamirštų jo vardo. Kas galėjo lemti tokį autoriaus pranašystės išsipildymą? Knygoje nagrinėjama anaiptol ne pati lengviausia tema. Tai – Senojo Testamento istorija apie Abraomą, kuriam Dievas paliepia paaukoti vienintelį jo sūnų Izaoką. Tėvas klusniai vykdo gautą įsakymą ir yra pasiryžęs nužudyti savo vaiką. Kodėl, remdamasi šia bibline istorija, judėjų-krikščionių tradicija suteikė Abraomui „tikėjimo protėvio“ vaidmenį. Abraomas yra įsitikinęs, kad Dievas, kuris jam įsako atlikti baisiausią ir sunkiausią dalyką, kartu yra ir Dievas, kuris jį myli. Šis paradoksas suteikia Kierkegarrdui progą iškelti sudėtingus klausimus apie krikščioniško tikėjimo prigimtį ir vertę. Šiandieninės laidos dalyviai sako, kad "Baimės ir drebėjimo" patrauklumą skaitytojams lemia tai, kad joje keliami klausimai atliepia nūdienos žmonių jauseną, o tai, kad knyga parašyta pirmuoju asmeniu, apeliuoja į kiekvieną individą. Kalbant apie dabartinius laikus, ko gero, būtų sunku įsivaizduoti tinkamesnį veikalą negandų nuojautomis alsuojančiame pasaulyje.
Apie naują Soreno Kierkegaardo knygos „Baimė ir drebėjimas“ lietuvišką leidimą (knygą iš danų kalbos išvertė Jolita ex-Adomėnienė) kalbasi filosofas, leidyklos Hubris vadovas Viktoras Bachmetjevas ir Vilniaus Universiteto filosofijos bei istorijos fakultetų dėstytojas Laurynas Peluritis.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė.