Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pristatė išsamią studiją apie vaikų priežiūros paslaugas Lietuvoje. Netikėta tai, kad joje nebijoma kritiškai pažvelgti į sistemą.
„Planuojant ir teikiant paslaugas vaikams ir šeimoms, daugiausia dėmesio skiriama procesui, bet ne vaikui ir jo poreikiams. Skirtingų sistemų (sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos) paslaugoms trūksta nuoseklumo, procesai tarpusavyje nesuderinti, trūksta kompetencijų ir pačių paslaugų, kas tėvus, savarankiškai ieškančius pagalbos, verčia klaidžioti instituciniais labirintais. Tarpinstitucinio nebendradarbiavimo pasekmės labiausiai išryškėja paauglystėje probleminių situacijų metu, kurios parodo, kad vaikystėje nebuvo imamasi veiksmingų priemonių, apsaugant vaiką ir užbėgant galimoms problemoms už akių", - pabrėžiama studijoje.
Ekspertų požiūriu, nėra normalu, kad 12-13 metų vaikas turi kvaišalų problemų.
Bet paaiškėja, kad jis nuo 8 metų gyvena probleminėje aplinkoje ir niekas jam per 5-erius metus niekuo nepadėjo ir jo problemų nesprendė.
O juk, anot specialistų, būtų lengviau išspręsti tokias problemas jaunesniame amžiuje, o ne sulaukus paauglystės.
„Arba dažnai reikia skubaus reagavimo – pavyzdžiui paauglių suicido, kvaišalų, nusikaltimų ar smurto atvejais. Bet pavyzdžiui sveikatos sistemos specialistai nesidalina tokia informacija apie vaiką ir apie šeimą", - akcentuojame tyrime.
Kas labiausiai lemia studijoje akcentuojamą tarpinstitucinį nebendradarbiavimą?
Kiek švietimo sistema geba atpažinti ir reaguoti į paauglių iš socialinės rizikos šeimų poreikius, ypač susijusius su narkotikų ir alkoholio vartojimu, nesimokymu, akademinėmis spragomis, mokyklos nelankymu?

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilma Augienė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, Aistė Adomavičienė, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė, bei Gražvydas Pavalkis, Paauglystės instituto vadovas.

Ved. Jonė Kučinskaitė