Menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės paskaitoje „Ambivalentiškumo problema Grūto parke“ siūlomas naujas požiūris. Jau šešioliktus metus egzistuojantis, iki šiol prieštaringai vertinamas nugriautų sovietinių paminklų parkas analizuojamas kaip sociopolitinių pokyčių atspindys.
Grūto parkas įkūnija buvusios santvarkos ir su ja susijusios atminties „nurašymą“, marginalizavimą kaip tam tikrą užmaršties būdą. Tačiau sykiu parko diskurse atpažįstami karnavalo, (savi)ironijos, juoko, grotesko, nostalgijos ir atminties suprekinimo elementai. Paskaitoje jie susiejami su tam tikru visuomenės raidos etapu.
Menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės paskaita bus įdomi tiems, kas domisi postkomunizmo ir atminties studijomis.