„Lietuvių politinė kultūra XX a. I pusėje – tarp Scilės ir Charibdės“. Pasak istoriko A. Kasparavičiaus, XX a. I pusėje nemažai lietuvių vis dar skeptiškai žvelgė į parlamentinę demokratiją ir ilgėjosi ,,tvirtos rankos” valdžios. Politinės partijos buvo negausios ir silpnos, bet ideologiškai sustabarėjusios ir menkai įvaldžiusios politinių kompromisų meną. Jose sunku buvo rasti profesionalių veikėjų, bet nestigo demagogų, karštakošių ultrapatriotų ir populistų. Anot istoriko A. Kasparavičiaus, skurdi lietuvių politinė buitis bei neišlavinta politinė kultūra nemažai nulėmė, jog Pirmoji Lietuvos Respublika gyvavo vos dvidešimtmetį ir 1940 m. vasarą tragiškai buvo įsiurbta bolševikinės antikultūros. Gaila, bet aštuonioliktaisiais Antrosios Respublikos metais karčiai tenka konstatuoti, jog ne vieną Pirmosios Respublikos ydą, regis, yra paveldėjusi ir Kovo 11-osios Lietuva.