„Jūs neįsivaizduojate, kokia buvo svajonė, aistra surinkti pirmą šimtą knygų, o paskui staiga bjauri mintis – o gal tūkstantį?“, – apie savo aistros gimimą pasakoja Vytautas Toleikis.
Vytautas Toleikis buvo bibliofilas ir bibliomanas. Taip pat ir mokytojas. O dabar jis pats parašė knygą. Apie skaitymą ir knygų rinkimą, apie gimtąjį Barvų kaimą, apie sovietmečio epochos vidurį, apie kolchozus ir to meto žmonių pasaulį. Apie elgsenas, gestus, papročius, kurie jau beveik išnykę. Ir apie aistras, kurios amžinos.
Vytauto Toleikio prisiminimų knyga „Pasakojimai prabudus“ parašyta kaip gera proza – su iškalbingomis detalėmis, ryškiais charakteriais, laiką liudijančia potekste. Literatūros kritikai pastebi, kad pastaruoju metu memuarai ir kita panaši lietuvių literatūra tampa įdomesnė negu tikroji grožinė literatūra. Kaip ten bebūtų Vytauto Toleikio knyga tokią tendenciją tikrai patvirtintų. Su autoriumi be kita ko kalbėsimės, kaip Barvų kaime gimė aistringas skaitytojas ir kodėl kaimo elektrikas skaitė Platonas, ką Antikos filosofas jam pasakojo?
Vytautas Toleikis kalba trimis kalbomis, kurios formuoja ir jo knygos stilių. Kokios tos kalbos?