„Aš esu estetė ir man gražu, kai yra gražu“, – sako poetė Indrė Valantinaitė.
Mes esame pripratę prie aštrios, kritiškos, piktos, deperesyvios ar desperatiškos poezijos, o džiugi, džiūgaujanti dažniausiai asocijuojasi su grafomanija ar rožiniais akiniais. Indrės Valantinaitės poezija tokį stereotipą sėkmingai paneigia. Autorė, nemėgstanti pristatinėti poete, nedaug rašanti, esanti šiek tiek nuošaliau nuo aktyvaus poetinio gyvenimo, pasakos apie trečią savo eilėraščių rinkinį „Trumpametražiai“.
Kodėl skausmas Indrės Valantinaitės poezijoje yra gražus?
Kaip pats intymiausias jausmas – meilė – perkuriamas į universalią poezijos kalbą?
Ar džiugi poezija, šlovinantys gyvenimą eilėraščiai nėra naivūs ir trumparegiški?
Su kokia poetine tradicija mezga dialogą paprasta, bet kontrastus rodanti Indrės Valantinaitės poezija?