„Kalbėti apie tai, kokiu būdu rašytojams suteikiamas prestižas nėra gėdinga“, – sako profesorė Natalija Arlauskaitė komentuodama vyrų ir moterų padėtį literatūros lauke.
Praėjusį savaitgalį vykęs tradicinis tarptautinis poezijos festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“ praėjo ne visai tradiciškai ramiai. Festivalio metu buvo įteiktos dvi svarbiausios šio renginio premijos. Gytis Norvilas už eilėraščių rinkinį „Grimzdimas“ buvo apdovanotas pagrindine Jotvingių premija, o Vytautas Stankus už knygą „Skruzdžių skandinimas“ pelnė Jaunojo Jotvingio prizą. Festivalio diskusijų tema buvo paskelbta „Moterys ir vyrai poezijoje: vaizduotės ribos“. Bet būtent premijų pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų, o ne vaizduotės ribos, ir tapo diskusijų epicentru, kurios persikėlė ir į socialinius tinklus. Poetė Aušra Kaziliūnaitė dar prieš festivalį paskelbė Jotvingių premijų laureatų vyrų ir moterų santykį. Iš viso yra įteiktos 33 premijos ir tik dvi iš jų gavo moterys, tarp kurių nėra Juditos Vaičiūnaitės, Onės Baliukonės, Liūnės Sutemos, Daivos Čepauskaitės ar kitų moterų pavardžių, kurių kūryba – svarbi lietuvių poezijos istorijos dalis. Viena literatūrinė premija yra bendresnių tendencijų simptomas. Tam tikras seksizmas kultūroje funkcionuoja net tiesiogiai nesusijęs su asmenų lytimi (juk literatūroje, humanitriniuose moksluose dominuoja moterys), veikia tam tikri kultūriniai mechanizmai, kurių mes gal iki galo ir neįsisąmoniname. Kaip mūsų kultūroje susiklosto tokios neįtikėtinos situacijos, kokia yra su Jotvingių premija, ir ką tai sako apie mūsų kultūrą? Atrodo, kad apie tai turime pradėti kalbėtis nuo paprasčiausių dalykų. Ir tai laidoje darysime su Tarptautinių santykiu ir politikos mokslų instituto profesore Natalija Arlauskaite ir humanitarinių mokslų daktare, vertėja Gabriele Bernotiene.