„Reikalingas ne toks abstraktus intelektas, bet truputį žėrintis, kad išgautų spalvą ir tokį truputį atitrauktą grožį“, – apie rašytoją Pulgį Andriušį sako Antanas Vaičiulaitis.
Nors Pulgio Andriušio knygos šiandien leidžiamos, tačiau prisimename šį kalbos meistrą gerokai rečiau negu jis to vertas. Tyliai praėjo jo 110 metų sukaktis. Literatūros kritikai sutartinai teigia, kad literatūrinis rašytojo talentas suklestėjo egzode. Kaip rašė Jonas Aistis: „Tremtis Pulgį Andriušį kardinališkai pakeitė: iš laikraštininko padarė rašytoją.“
Iš pirmo žvilgsnio, Pulgio Andriušio proza tradicinė, lyrinė Aukštaitijos gamtos meditacija. Tačiau Andriušio požiūris į rašymą buvo profesionalus, daug skaityta ir mokytasi iš užsienio autorių. Todėl Pulgis Andriušis sugeba apie gamtą papasakoti su įtampa, intriga, su humoru ar lengva šypsena. Alfonsas Nyka-Niliūnas Andriušio prozą mato greta pagrindinių mūsų modernistų – Jurgio Savickio, Petro Tarulio ir Antano Vaičiulaičio.
Šioje iš radijo archyvų parengtoje laidoje girdėsite sūnėno Jono Andriusevičiaus prisiminimus, rašytojo Antano Vaičiulaičio komentarus ir paties autoriaus skatomą kūrybą.