Šiemet sukanka 75-eri metai nuo pirmųjų Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Minint šią skaudžią datą laidoje vartysime dar vieną tremties dokumentą. Rašytojų sąjungos leidykla neseniai išleido rašytojo Jono Mačiulio (1919-1992) laiškus savo žmonai politinei kalinei Eugenijai Šimanskytei į kalėjimą ir tremtį. Ši knyga – tai unikalus reiškinys lietuvių kultūros bei literatūros istorijoje: jau nemažai paskelbta Sibiro lageriuose parašytų laiškų, atsiminimų, dienoraščių... O į tremtį rašytų tekstų publikuota beveik nėra, kadangi tremtinių artimųjų Lietuvoje rašyti laiškai, dienoraščiai dėl saugumo ar kitų priežasčių nebuvo saugojami ar laikyti tiesiog nereikšmingais... Todėl šioje knygoje sugulę laiškai ne tik atskleidžia vienos šeimos dramą, jie tampa autentišku visos pokario epochos, pirmojo sovietinės Lietuvos dešimtmečio liudijimu.

„Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga kada nors pasirodys. Man tai buvo didžiausias širdies skausmas, kaip akmuo gulėjo: kaip atsidėkoti už tuos laiškus, už visą tą gerumą. Ši knyga tarsi dovana mums abiems“,- prasitarė Eugenija Mačiulienė, kadaise likimo nublokšta toli nuo tėvynės – vienuolika metų praleidusi griežto režimo lageryje Mordovijoje ir tremtinių kaimelyje Novosibirsko srityje.

„Man buvo gera skaityti šiuos laiškus, laiškai buvo rašomi ne tik žmogaus, bet ir paties gyvenimo. Jie taip praplečia erdvę, kad joks epas regis neaprėptų, o čia tik laiškai. Kai prisimeni tą išgyventą beviltišką gyvenimą, supranti, kiek daug reiškė auklėtojo žodžiai - nesuklupkite, nepasiduokite... Ir ta atrama buvo tokia nuostabi, kad ir šiuo metu jaučių ją savo kūryboje“,- savo mokytoją ir auklėtoją Garliavos vidurinėje mokykloje prisimena poetas Robertas Keturakis.

Apie unikalią meilės laiškų knygą laidoje mintimis taip pat dalijasi knygos sudarytoja, kultūros istorikė Vida Girininkienė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, Jono Mačiulio laiškus skaito aktorius Kristijonas Siparis.