Ar žinojote, kad tarpukario Lietuvos pradžioje gausiausias užsienio literatūros vertėjų gretas sudarė kalbininkai? Jonas Jablonskis kartu su savo mokiniais versdamas kūrė žodžius bendrinei lietuvių kalbai, Juozas Balčikonis sakė verčiąs taip, kad būtų suprantama ir davatkėlei, o Stasys Dabušis knygų metrikose tiesiai šviesiai rašydavo: „Vertė ir lietuvino“.

„Blogų vertimų reikėjo, nes dėl jų kilo ginčų, kita pusė ėmė reikalauti perteikti originalaus teksto ypatybes“, – sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doktorantė Erika Malažinskaitė, kuri tarpukaryje ieškojo lietuviškos vertimo mokyklos užuomazgų.

Nors kalbininkai visų pirma manė, jog literatūros vertimai turi auklėti, o rašytojai – atverti kitą kultūrą, ką ir kaip versti dar priklausė ir nuo rinkos dėsnių. „Ir tuomet mažai kas skaitė „Iliadą“. Buvo daug popso – meilės romanų, detektyvų, fantastikos“, – tarpukario ir šiandienos leidybos situaciją lygina Vilniaus universiteto leidybos profesorius Remigijus Misiūnas.