Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali” (2002; antrasis leidimas 2018) yra XXI amžiaus lietuvių literatūros ir visuomenės istorinės kultūros reiškinys. Tik pasirodę „Žali” sukėlė tikrą polemikos audrą, o šio romano autoriui teko išgirsti daug karčios, tačiau ne visuomet pagrįstos, kritikos žodžių. Prieš keletą savaičių lietuviškoje viešojoje erdvėje vėl prasidėjo kovos, kuriose ginklus surėmė „Žalių” kritikai ir ginantys rašytojo pamatinę teisę į saviraiškos laisvę. Atrodo, kad šioje polemikoje romanas dažnai lieka antrame plane, todėl pats laikas atsiversti tekstą ir pabandyti atsakyti į keletą klausimų. Kuo išskirtinis grožinės literatūros kūrinių apie partizanų karą kontekste yra romanas „Žali”? Kas pavyko arba nepavyko Mariui Ivaškevičiui pasakojant apie partizanų karą savajai – tuometinių trisdešimtmečių – kartai, atsisakius įprastinių literatūroje dominavusių klišių vartojimo? Kokias idėjas savo tekste siekia išsakyti rašytojas? Kaip Lietuvos visuomenė skaito ir interpretuoja „Žalius”?
Diskusijoje dalyvaus literatūrologai Aušra Jurgutienė, Rimantas Kmita, istorikai Norbertas Černiauskas, Antanas Terleckas.
Ved. Aurimas Švedas.