Pokalbio epicentre - italų žurnalistų klajonės po Lietuvą (bei kitas Baltijos šalis) ir Vilnių tarpukario epochoje. Ką jie patyrė keliaudami po nepažintos, kitokios ir keistos Europos lopinėlį ir kaip pasakojo apie savąsias patirtis?
Kiek italai savojoje spaudoje publikavę tekstus apie keliones po Baltijos šalis, matė jose istorinius, kultūrinius ir kitokius skirtumus? O gal žvelgiant iš Romos arba Milano gyventojo perspektyvos šios šalys buvo vientisas paslaptingas paribys tarp Europos civilizacijos ir azijietiško kitoniškumo?
Kokie Baltijos ir Lietuvos kraštovaizdžio ypatumai italų žurnalistams, rašytojams, keliautojams, publicistams tapdavo svarbiais ženklais arba simboliais, jog jie atsidūrė nebe visai įprastoje Europoje?
Kaip jautėsi keliautojai kirsdavę Baltijos šalis ir bolševikinę Rusiją skiriančią sieną? Ar keistumo ir svetimumo jausmas sustiprėdavo?
Kiek pastarieji italų keliautojų pasakojimai atitinka amerikiečių istoriko Larry Wolffo tezę, esą Rytų Europa yra kultūrinis konstruktas, atsiradęs didžiuosiuose Europos centruose XVIII amžiuje priešpriešinus jį Apšvietos kultūrai, su kuria patys stebėtojai tapatinosi?
Kaip dviems XXI a. Vilniuje gyvenantiems italams kilo mintis imtis savo tautiečių patirčių ir pasakojimų tyrimų, kurie virto knyga „Baltijos Rytai. Italų žvilgsniai į Lietuvą, Latviją ir Estiją, 1918-2018” (Kaunas, 2019) ir dokumentiniu filmu „Piove a Wilno“ (2023)?


Pokalbis su istoriku, Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu dr. Andrea Griffante ir grafiniu dizaineriu, kino režisieriumi, istorijos tyrinėtoju Giorgio Ruggeri.

Ved. Aurimas Švedas