Pokalbio epicentre – gyva ir aštri, intriguojanti, poleminiu įkarščiu pulsuojanti amerikiečių antropologo David Graeber knyga „Šūdmalos darbų teorija“.
Kokius darbus, anot D. Graeber, galima vadinti šūdmala? Kaip reikėtų iššifruoti mokslininko sukurtą šūdmalos darbus dirbančių žmonių klasifikaciją? Kas yra „liokajai“, „smogikai“, „lipniaškės klijuotojai“, „varnelių dėliotojai“ ir „brigadininkai“?
Kodėl šūdmalos darbus dirbantys žmonės nuolat skundžiasi, kad yra nelaimingi? Juk nemaža jų dalis gauna padorų, o neretai – ir nepadoriai gerą atlygį?
D. Graeber nuomone, turtingose visuomenėse apie 40 proc. kasdien į darbą vykstančių žmonių užsiima šūdmala. Kaip antropologas paaiškina šį paradoksą? Juk kapitalistinė sistema visų pirma yra orientuota į darbo efektyvumą ir pelno siekimą! Kodėl mes, kaip visuomenė, nesipriešiname beprasmių darbo vietų gausėjimui?
Kokios yra politinės šūdmalos darbų pasėkmės?
Kokias išeitis siūlo antropologas Vakarų visuomenei, grimztančiai į beprasmių darbų pelkę?


Pokalbis su poetu, rašytoju, vertėju Aisčiu Žekevičiumi, į lietuvių kalbą išvertusiu David Graeber knygą „Šūdmalos darbų teorija“.

Ved. Aurimas Švedas