Kam mums reikia suvenyrų? Mes nepasitikime savo atmintimi? Mums patinka kaupti menkaverčius dalykus? O gal mes norime demonstruoti kitiems, jog galime sau leisti ekstravagantiškas keliones?
Kada konkretus daiktas įgyja suvenyro statusą? Ar suvenyru galima laikyti garsų seką (pvz.: muzikinį kūrinį) arba kvapą (pvz.: kvepalus) arba skonį (pvz.: meduolius)?
Kas yra idealus suvenyras XXI a. žmogaus, atostogų metu klajojančio po pasaulį ir kolekcionuojančio įspūdžius, požiūriu?
Kokiais aspektais Vilniaus suvenyrai gali mums pasakoti apie miestą, jo gyventojus bei svečius? Ar suvenyrai mums gali atskleisti ką nors įdomaus apie konkrečios epochos ekonomiką, politiką, mentalitetą?
Ką reikėtų laikyti seniausiais Vilniaus suvenyrais?
Vilniaus Aukštutinės pilies bokštas, vadinamoji Gedimino pilis, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tapo miesto ikona. Kodėl būtent šis bokštas tapo Vilniaus vizualiniu simboliu?
Formomis ir turiniu XX a. I pusėje išsiskiria Pirmojo pasaulinio karo metų suvenyrai, kuriuose į miestą žvelgiama svetimomis akimis. Kokį Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metu matė atėjūnai į mūsų miestą?
Kokius Vilniaus suvenyrus kūrė pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenė, kuriai senosios Lietuvos sostinės netektis buvo viena iš skaudžiausių trauminių patirčių? Kaip sovietinė ideologinė radiacija pakeitė Vilniaus suvenyrų gamybą ir jų „reitingą“?
Kokius iššūkius kuratorėms kelia kasdienybės plotmei priskirtinų iš esmės menkaverčių daiktų, tokių kaip suvenyrai, ekspozicijos kūrimo darbas? Kaip ši paroda virto knyga „Vilkas, bokštas ir bažnyčia: Vilniaus suvenyrai“?

Pokalbis su Vilniaus muziejaus direktore dr. Rasa Antanavičiūte, menotyrininke dr. Laima Laučkaite, parodos bei knygos „Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“ kuratorėmis bei bendraautorėmis Rūta Miškinyte ir Rasa Dargužaite.

Ved. Aurimas Švedas