Norvegų antropologas Thomas Hylland Eriksen nukalė metaforą „perkaitęs pasaulis“ (angl. k. an overheated world), kuria nusakomas gyvenimas, kupinas skubėjimo, pervargimo, panikos priepuolių, baimės ir netikrumo dėl ateities, nesolidarumo, bandymų gelbėtis iš alinančių lenktynių pavieniui.
Ar „Homo cultus“ laidų kūrėjai jaučia perkaitimo simptomus? Kaip įmanoma kovoti su šiais simptomais?
Kiek pasaulio perkaitimo jausmą didina mūsų pomėgis apie savo gyvenimą pasakoti įvairiuose socialiniuose tinkluose, o vėliau – lyginti savąsias sėkmes su kitų žmonių pasiekimais? O kaip mus veikia „tobulų atostogų“ chimeros vaikymasis? Kiek tiesos teiginyje, jog gyvenantys didmiesčių gyventojai gali sulėtinti tempą tik pabėgę į gamtos prieglobstyje įsikūrusį vienkiemį arba kaimą?
Kaip mes dažniausiai elgiamės su tais, kuriems „perkaitęs pasaulis“ tampa ne galimybių erdve, o egzistencine aklaviete? Ar mes pasiruošę priimti pralaimėjimą kaip integralią mūsų gyvenimo dalį?

Pokalbis su „Homo cultus“ laidų kūrėjais Simu Čelutka, Jekaterina Lavrinec, Justu Dudėnu, Matu Šiupšinsku, Donatu Pusliu, besisvečiuojančiais „Istoriko teritorijoje“.

Ved. Aurimas Švedas