Prancūzų istorikas Philippe Ariès tyrinėdamas mirties supratimą Vakarų kultūros istorijoje suformulavo tezę, esą XX a. žmogus išsigando mirties ir daro viską, kad jos pėdsakus ištrintų iš savosios kasdienybės. O kaip šiandienos žmogaus santykį su mirtimi nusako filosofai?
Tezę apie šiuolaikinio žmogaus nuolat patiriamą mirties baimę, iš pirmo žvilgsnio, sunku suderinti su masinėje kultūroje (kino filmuose, televizijos serialuose, komiksuose, etc.) nuolat rodoma mirtimi. Kokią įtaką mūsų emocijoms ir savivokai daro taip intensyviai, pramogoms tikslams, eksploatuojama mirties tema?
Nepaisant savo noro visuomet jaustis komfortiškai žmogus Antropoceno epochoje sukėlė realų pavojų visam gyvajam pasauliui ir pačiam sau. Ar homo sapiens išnykimo pavojus gali šiuolaikybės žmogui tapti svarbia individualios egzistencinės patirties dedamąja?
Gyvenimas mirties akivaizdoje ir santykio su mirtimi paieška yra sudėtinga tema. Kokias naujas galimybes, lyginant su teksto plotme, suteikia kino kalba imantis tokios temos svarstybų? Dokumentinis kinas ne tik leidžia pasakoti apie mūsų santykį su mirtimi, bet ir suteikia viltį ją įveikti, išsaugodamas žmonių bei jų pasaulio vaizdus ir taip dovanodamas jiems bei mums „gyvenimo po mirties“ galimybę.
Kaip buvo kuriamas dokumentinis filmas „Gyvenimas po mirties“, kuriame apmąstomi žmogaus bandymai susigyventi su mirties buvimu šalia? Kodėl filmo herojais buvo pasirinkti keturi skirtingų kartų aktoriai – Juozas Budraitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir Lukas Malinauskas? Ar vaidinama personažo mirtis gali padėti prisijaukinti savo paties mirtingumą ir įveikti jos baimę? O gal gyvenimas bei mirtis scenoje ir tikrovėje – nesusiekiantys indai?

Pokalbis su Vilniaus universiteto profesoriumi, filosofu ir kino režisieriumi Nerijumi Mileriu.


Ved. Aurimas Švedas