Pokalbio epicentre – trys ciklo „Prabilę namai“ (leidykla „Aukso žuvys“) knygos, pasakojančios apie Vokiečių, Žydų ir Mėsinių gatves.
Su kokiais svarbiausiais iššūkiais susiduria mokslininkai nusprendę tyrinėti XIX amžiuje arba XX amžiaus I pusėje Vilniuje gyvenusių žmonių buitį ir būtį mikroistoriniame lygmenyje? Kokiuose archyvuose saugomi ir kokie šaltiniai gali mums papasakoti konkrečių Vilniaus miesto gatvėse stovėjusių namų bei jų šeimininkų istorijas?
Kodėl Vokiečių gavę XIX a. antroje pusėje galima pavadinti „Akropoliu po atviru dangumi“? Kokios parduotuvės veikė šioje gatvėje XIX amžiuje? Anot archyvinių šaltinių, kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name, 382-ojoje posesijoje, buvo įsikūrusios net 25 įmonės: 17 parduotuvių, 2 pinigų keityklos, fotoateljė ir 4 dirbtuvės. Kaip visi tie prekybininkai, pinigų keitėjai, fotografas ir amatininkai galėjo išsitekti viename name?
XXI a. vilniečių ir miesto svečių pasivaikščiojimai senamiesčio gatvėmis tampa tikru iššūkiu dėl šaligatviais skriejančių paspirtukų. O kokie pavojai laukė vilniečių XIX a. arba XX a. pirmojoje pusėje išėjusių pasivaikščioti po Vokiečių ar Mėsinių gatves?
Kodėl Žydų gatvės statusas Vilniuje XIX-XX a. sandūroje buvo ypatingas? Kas yra „eksdivizinis namas“ ir kaip „eksdivizinių namų“ atsiradimas įtakojo žydų kvartalo bei žydų gatvės raidą?
Vilniuje yra kelios gatvės, kurių pavadinimas kilo nuo ten gyvenusių ir dirbusių profesinių bendruomenių: Stiklių, Rūdninkų, Vežėjų, Tymo, Odminių, Vežėjų, Amatų, Lentpjūvių ir kitos. Tikriausiai „amatininkiška“ yra ir Mėsinių gatvės pavadinimo kilmė?
Kodėl dalis istorinės Mėsinių gatvės buvo pavadinta Antokolskio vardu?
Kaip suprasti žodžius, esą tarpukario epochoje Mėsinių gatvė ne tik savo architektūra, bet ir gyvenimo būdu pretendavo į seniausios ir konservatyviausios miesto gatvės statusą?

Pokalbis su knygų ciklo „Prabilę namai“ autorėmis istorikėmis dr. Aelita Ambrulevičiūte ir Giedre Polkaite-Petkevičiene.

Ved. Aurimas Švedas