Kokius dalykus, vertus prisiminti, Viduramžių epochos žmogus visų pirma ryždavosi išguldyti raštu nebepasitikėdamas permaininga atmintimi?
Kodėl 1387 m. šalies krikštas inspiravo rašytinės kultūros kaitą senojoje Lietuvos valstybėje? Kaip paaiškinti tai, kad XV a. padidėjo bendras visuomenės raštingumo lygis? Kokiose gyvenimo sferose tuo metu žmonės jau nebegalėjo išsiversti be rašto?
Kodėl senojoje Lietuvos valstybėje kaip rašto kalbos funkcionavo tiek lotynų, tiek ir senoji rusų - rusėnų kalbos? Kaip reikėtų paaiškinti šią dvikalbystę? Kuomet lotynų kalba ima dominuoti rusėnų kalbos atžvilgiu?
Koks yra seniausias istorikams žinomas LDK parengtas privatus dokumentas rusėnų ir lotynų kalba ir kas jame parašyta?
Kokie privačiai LDK bajorų arba ponų aplinkoje rengti tekstai, istorikų požiūriu, nusipelno „dokumento“ statuso? Kaip istorikai nustato skirtį, kokie LDK rengti dokumentai priskiriami „viešų“, o kokie – „privačių“ dokumentų sferai?
Į kokias pagrindines rūšis reikėtų suskirstyti privačius dokumentus, rengtus LDK XIV-XVI a.?
Kokie (kokių specialybių) žmonės turėjo reikiamą kvalifikaciją rengti privačius dokumentus?
Kiek griežtos ir visuotinai privalomos buvo konkrečios rūšies privačių dokumentų rengimo taisyklės? Kaip ir kur būdavo saugomi privatūs dokumentai?
Ką rašytinis privatus dokumentas reiškė Viduramžių epochos žmogui?


Pokalbis su istoriku, knygos „Ad perpetua rei memoriam: privatūs dokumentai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikšystėje XIV amžiaus pabaigoje – XVI amžiaus pradžioje“ autoriumi dr. Mindaugu Klovu.

Ved. Aurimas Švedas