Kaip 1944–1956 m. politinę padėtį vertino Lietuvos gyventojai? Kodėl to meto Lietuvos visuomenėje būta optimizmo vertinant karinę bei politinę padėtį? Kaip įsivaizduotas išlaisvinimas iš sovietų režimo Lietuvoje? Kodėl vienu iš svarbių neišsenkančių gandų apie esą būsimą karą tarp SSRS ir Vakarų šaltinių buvo sovietinė žiniasklaida?
Kiek šios nuotaikos ir lūkesčiai buvo specifinė pokario sovietizuojamos Lietuvos visuomenės mentalinė-emocinė savybė? O gal šiuo atveju reikėtų kalbėti apie analogiškas nuotaikas pokaryje tvyrojusias Vidurio Rytų Europoje?
Kada įvyko lūžis visuomenės lūkesčiuose, kada ėmė aiškėti, jog Lietuvos iš sovietų jungo nei JAV, nei kitų Vakarų valstybių kariuomenės tikrai neišvaduos?
Kokios priežastys skatino žmones trauktis į pasyvųjį pogrindį? Kokias išeitis turėjo žmonės, nusprendę pasišalinti iš savo aplinkos ir kartu – iš vietos sovietinių pareigūnų akiračio, nuslėpti savo praeitį ir tikrąją tapatybę? Kaip ir kur gyveno „nelegalai“? Kuo jie vertėsi?
Ar pasitraukusieji į sovietinės realybės šešėlį turėjo galimybę suklastoti savo dokumentus ir taip mėginti grįžti į normalų gyvenimą?
Kaip efektyviai sovietinės visuomenės priežiūros bei represavimo institucijos gebėjo kovoti su tais, kurie nusprendė slapstytis ar keisti tapatybę?

Pokalbis su istorike, monografijos „Pokaris Lietuvoje. Belaukiant išlaisvinimo“ autore, dr. Regina Laukaityte.

Ved. Aurimas Švedas