„Norisi apibendrinti, apie ką yra ši kino karta, kuri, faktas, yra ryški. Man pasirodė, kad didžioji dalis filmų, kurie sėkmingiausiai pasiekia festivalius arba yra labiausiai matomi žiniasklaidoje, turi bendrumą – tai absurdo komizmas. Savo darbe naudoju šią sąvoką ir bandau išgryninti kas tai yra iš režsieriaus požiūrio taško“, – sako absurdo komizmą kaip režisūrinę strategiją kine tyrinėjant režisierė Akvilė Gelažiūtė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti meno doktorantūroje. Pokalbis apie absurdo komizmą bei nesąmones filmuose.

„Panašu, kad net ir į pačią juostą prodiuseriai nenorėjo investuoti lėšų. Houston pasaulinis turas, 1994-ųjų Nelsonui Mandelai skirtas koncertas ar himno atlikimas „Superbowl“ metu atrodo itin pigiai nufilmuoti. Akis bado prasti specialieji efektai, kuriais bandoma sukurti didelės žmonių masės įspūdį, kai prie scenos akivaizdžiai stovi mažas būrelis žmonių“, – „Aš noriu šokti. Whitney Houston filmą“ apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.

Ved. Austėja Kuskienė