Su kokiais iššūkiais susiduria filosofas, ėmęsis istorinio tyrimo?
Kodėl Laurynas Peluritis, rašydamas disertaciją apie filosofų likimą sovietmečio epochoje, pagrindine tema ar metafora pasirinko olą? Kodėl disertacijos pavadinime yra minimos dvi saulės, o ne viena?
Kaip sovietinei ideologijai turėjo tarnauti filosofai? Kuo jie galėjo būti naudingi sovietinės valdžios požiūriu? Ar komunistų partija buvo šiuos dalykus filosofų cechui aiškiai išsakiusi?
Ar įlindimas į olą sovietmečio filosofui visuomet grėsė intelektualine pražūtimi?
O ką šioje epochoje tarp filosofų galima pavadinti „asmenybe“ (jau nesilaikant sovietinių lekalų užduodamų matmenų)?
Kokią to meto filosofų bendruomenei įtaką darė tarpukario autoritetas profesorius Vosylius Sezemanas (Lietuvoje dirbęs nuo 1923-iųjų, 1950-aisiais apkaltintas antisovietine veikla ir ištremtas į Taišeto lagerį, 1956-aisias sugrįžęs į Lietuvą ir iki mirties dėstęs Vilniaus universitete)?
Daugelis filosofų ir istorikų prisimindami sovietmetį sakydavo: „Taip, laikai buvo sunkūs. Bet užtat filosofai turėjo Eugenijų Meškauską! Vien jau jo laikysena ir paskaitos rodė, kad jis išskirtinė figūra!“ Kiek pagrįstas yra šis – laisvo ir ironiško filosofo, profesoriaujančio Vilniaus valstybiniame V.Kapsuko vardo universitete – vaizdinys?
Kaip 1968-aisiais pasirodęs žurnalas „Problemos“ pakeitė sovietmečio filosofų bendruomenės situaciją?
Kas sovietmečio Lietuvoje buvo laisvesni – istorikai ar filosofai?

Pokalbis su filosofu ir istoriku dr. Laurynu Peluričiu.

Ved. Aurimas Švedas