Kodėl mūzos Klėjos bendradarbiai mėgsta futbolą? Gal į šį klausimą mums gali padėti atsakyti Nyderlandų istorikas Johanas Huizinga? Šis mokslininkas yra parašęs knygą „Homo ludens“, kurioje aptarė žaidimą kaip svarbiausią žmonijos kultūros elementą. O kiek pomėgis žaisti futbolą iš tiesų galėjo tapti kultūros ir kitų gyvenimo formų kūrybos paskata? Ar šį žaidimą būtų galima pavadinti vidaus politikos instrumentu, tarptautinių santykių įgyvendinimo metodu ar gal net karo sublimacijos forma? Kada šis žaidimas padeda formuoti ir tuo pačiu - suprasti konkrečios visuomenės tapatybę?
Ar įmanoma XX-ojo amžiaus istoriją papasakoti per, tarkim, dešimt futbolo rungtynių?
Kiek yra tiesos žodžiuose, jog Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo padaryta lemtinga klaida vietoj futbolo kultūros puoselėjimo susitelkiant ties krepšiasvydžiu. Ar tokie svarstymai turi pagrindo? Jeigu taip - ar Lietuvos (futbolo) istorija galėjo pasukti kitu keliu, jeigu vietoj krepšinio būtume išmokę mitriai spardyti kamuolį? Gal Lietuvos futbolo rinktinė tokiu atveju XXI a. galėjo žaisti panašiame lygyje kaip Urugvajaus rinktinė?


Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais dr. Norbertu Černiausku, dr. Dovile Troskovaite ir Lietuvos istorijos instituto doktorantu Robertu Každanu.



Ved. Aurimas Švedas