Kokie iššūkiai laukia istorikų ir istorikių, kurie nori imtis tirti „nematomus“ Vilniaus gyventojus: prostitutes, elgetas, bedarbius?
Kaip galima apibūdinti Vilniaus ūkinę padėtį po Pirmojo pasaulinio karo? Kodėl Vilnius ir Vilniaus regionas ekonomine prasme buvo labiausiai atsilikęs Lenkijos regionas? Kaip Vilniaus (neturėjusio tarpukario epochoje didelių pramonės centrų) „bedarbystės statistika“ atrodo ją lyginat su Katovicais, Kelcais, Lodze, Lvovu?
Kodėl Vilnius XIX amžiuje buvo vadinamas „elgetų fabriku“? Ar elgetavimas buvo legalus „verslas“?
Kiek ir kokių socialinių mechanizmų buvo sukūrusi to meto visuomenė, siekdama padėti į sunkią situaciją arba į visuomenės gyvenimo užribį patekusiems vilniečiams – bedarbiams ir elgetoms?
Koks galėtų būti tarpukario epochoje Vilniuje prostitucija užsiiminėjusių moterų socialinis portretas? Kaip reikėtų suprasti tuo metu egzistavusią prostitučių klasifikaciją - „legalios“, „proginės“, „visos kitos“? Kiek kainavo prostitučių paslaugos? Kaip reikėtų įvertinti atlygį, gaunamą prostitutes, lyginant su to meto kainomis? Ką tikro galima pasakyti apie tarpukario Vilniuje veikusius viešnamius? Kodėl Tilto gatvėje esantis viešnamis „Tetos rožės namai“ buvo laikomas „ekskliuzyvine įstaiga“?

Pokalbis Lietuvos istorijos instituto mokslininke, dr. Vitalija Stravinskiene.
.
Ved. Aurimas Švedas