Kodėl vieni žmonės vos įžengiamą, užmirkusį, medžių virtuolių ir dilgėlių pilną mišką vadina šabakštynu, o kiti jį laiko gamtine vertybe? Kaip savo mišką mato žmogus, nusprendęs jį palikti gamtai?

„Aš manau, kad šitas miškas yra vertingesnis gamtine prasme nei materialine”, - sako Mindaugas Kanišauskas, neseniai „Sengirės fondui“ padovanojęs beveik 4 ha miško, kuriame auga ąžuolai ir išskirta europinės svarbos gamtinė buveinė. „Jeigu yra organizacija arba grupė žmonių, kuri tuo rūpinasi, tai yra nuostabiausias dalykas.“

Turimais duomenimis, čia dabar stūkso 70 metų ąžuolynas su baltalksniais, o pomiškis apaugęs lazdynais ir ievomis. Fondo valdybos narys botanikas Mindaugas Lapelė sako, kad šis lapuočių miškelis yra virsmo būsenoje.

„Su laiku tie alksniai ir lazdynai sutręš ir išlįs eglaitės. [...] Tai eglė su ąžuolu – labai geras miškas, kuriuo ateityje galėsim visi džiaugtis.“

Autorė Vaida Pilibaitytė