Kaip prasidėjo Gražinos Arlickaitės kelias į kino pasaulį? Ką visą gyvenime su kinu ir kine praleidusiam žmogui reiškia kino sąvoka? Amatą? Darbą? Egzistencijos formą?
Ar galima būtų teigti, jog „Scanoramos“ gimimas tapo jos kūrėjos asmeniniu egzistenciniu manifestu, rodančiu, jog ši moteris siekė išsilaisvinti iš senųjų įžadų ir tuo pačiu – davė naujus, susiedama savo gyvenimą su „Scanorama“?
Ar skiriasi tai, kaip kinotyrininkė ir kaip festivalio vadovė bei jo programos formuotoja žiūri Kanuose arba kokiame nors kitame festivalyje rodomą kino filmą? „Scanorama“ 2003-aisiais gimė kaip „Šiaurės šalių kino festivalis“, o 2009-aisiais, kuomet Vilnius buvo Europos kultūros sostine, „Scanorama“ tapo „Europos šalių kino forumu“. Kas leido išlaikyti „Scanoramos“ savitumą ir tapatybę festivaliui plečiant aprėptį nuo šiaurės į pietus, rytus ir vakarus?
Kaip išsivystė festivalio konkursinių programų formavimo koncepcija – nuo „Naujojo Baltijos kino“ (kuris šiais metais vadinsis „Europos blyksniais“) iki 2022-ųjų festivalio naujienos – „Scanoramos“ ilgametražių kino filmų konkurso?
Viena iš svarbiausių, pamatinių festivalio „Scanorama“ programų vadinasi „Kertant Europą“. Egzistuoja stereotipas, kad Holivudinis kinas, kaip taisyklė, pasiūlo puikią pramogą – dėmesį prikaustantį pasakojimą. Tačiau išėję iš salės po tokio filmo mes dažniausiai nieko neprisimename. O štai europietiški filmai, anot kito stereotipo, dažniausiai siūlo imtis rimtų klausimų svarstybų, tačiau arthouse’ą kuriančių filmų kūrėjų pasirenkama pasakojimo forma vidutiniam statistiniam žiūrovui tampa kančia. Ar tikrai šiuo atveju nėra jokios galimybės surasti aukso vidurį? O gal europietiškas kinas gali tuo pat metu būti ir gilus, ir draugiškas žiūrovui?

Pokalbis su kinotyrininke, festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir vadove dr. Gražina Arlickaite.

Ved. Aurimas Švedas