Kokios buvo pačios svarbiausios užduotys užsienio politikos sferoje, kurias sprendė Lietuvos Respublika pirmaisiais savo egzistavimo metais? Kaip aukštai šiame lietuviškosios diplomatijos namų darbų „reitinge“ buvo santykių su Maskva kūrimas? 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija. Pirmuoju šios sutarties straipsniu Sovietų Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisakė visų Rusijos suvereniteto teisių į lietuvių tautos teritorijas. Ar šią sutartį reikia be išlygų laikyti diplomatine Lietuvos sėkme? Kur glūdi pastarosios sutarties sudarymo potekstės, reikšmingos Maskvai? Ar bolševikai iš viso galvojo laikytis savo įsipareigojimų?
Koks būtų Lietuvos likimas, jeigu 1920-aisiais rugpjūčio mėnesį prie Vyslos nebūtų sumušti Michailo Tuchačevskio vadovaujamos Raudonosios armijos daliniai? Kiek būtų teisinga teigti, jog „stebuklas prie Vyslos“ kartu atvėrė naujas galimybes ir Lietuvos valstybei?
Kokie faktoriai suformavo ganėtinai ankštą koridorių, kuriuo judėjo Lietuvos užsienio politikos architektai visą tarpukario epochą?
Kokias svarbiausias klaidas padarė Lietuvos politinis elitas santykiuose su Maskva? Kada Maskvos spendžiami spąstai Pirmajai Lietuvos Respublikai galutinai užsitrenkė? O gal tarpukaryje egzistavusi Lietuvos valstybė turėjo galimybių išvengti sunaikinimo?
Sugriovusi Lietuvos Respubliką sovietų valstybė toliau kovojo su jos istorija ir atmintimi. Šią kovą XXI a. nuosekliai tęsia ir putinizmo ideologiją aptarnaujantys istorikai, žurnalistai, propagandistai. Į kokias temas yra nukreiptos informacinio karo atakos, siekiant suklastoti ir diskredituoti Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriją?
Su kokiais svarbiausiais iššūkiais iki šiol susidurdavo ir, tikėtina, ateityje susidurs Lietuvos istorikai, siekiantys tyrinėti Sovietų Rusijos bei Lietuvos Respublikos santykius tarpukario epochoje?

Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriumi Zenonu Butkumi ir ambasadoriumi bei istoriku, profesoriumi Alfonsu Eidintu.

Ved. Aurimas Švedas